Adoracija – galimybė susitikti gailestingąją meilę
Ses. M. Gertrūda Šinlė, trapistė
EUCHARISTINIS KRISTUS
Maldos garbinimui
Versta iš: Sr.M. Gertrudie Schinle, Trappistin
Der Eucharistische Christus
Gebete zur Anbetung
Pratarmė
Šiomis maldomis norima paskatinti garbinti Eucharistiją. Nors garbinimas / adoracija / pagal svarbą seka po šv. Mišių ir šv. Komunijos, vis dėlto jo, kaip tokio, nedera apleisti. Kristus įsteigė Eucharistiją kaip savo kryžiaus aukos atminimą, susietą su susivienijimo Puota.
„Tiek Auka, tiek ir Sakramentas – abu priklauso tai pačiai Misterijai ir negali būti vienas nuo kito atskirti. Viešpats nekruvinu būdu aukojasi šv. Mišiose; čia jis sudabartina Kryžiaus auką ir suteikia savo išganančią galią, konsekracijos žodžių galia sakramentiniu būdu susidabartindamas duonos ir vyno pavidalais ir tapdamas dvasiniu tikinčiųjų maistu… Tačiau Bažnyčia šventajai Eucharistijai skiria garbinimo kultą ne tik šv. Mišiose, bet ir kitu laiku, kai necelebruojamos šv. Mišios, – „didžiu rūpestingumu saugodama koncekruotas Ostijas, jas išstatydama iškilmingam tikinčiųjų garbinimui ir nešdama procesijose, džiugiai dalyvaujant tautai“ / Enciklika „Mysterium fidei“/.
Kad galėtume Eucharistinėje Aukoje ir Puotoje dalyvauti tikinčiomis širdimis, turime pasiruošti, garbindami Viešpatį Eucharistijoje. Meilės galia, atgaivinusi mus šv. Mišiomis ir šv. Komunija, paskatins mus dar uolesniam garbinimui. Mes privalome kaskart giliau suvokti tą didžią malonę, kuri dovanota asmeniškai mums ir visai kūrinijai Viešpaties eucharistiniu buvimu. Ši knygelė turėtų padėti giliau suvokti šį tikėjimo slėpinį.
*********
Viešpatie, Tu esi centre ir visa, kas yra aplink Tave, sudaro tarsi monstranciją. Niekas negali užimti Tavo vietos, tik Tu gali centre būti. Mano širdies centre, žmonijos centre, kūrinijos centre.
Tavo buvimas šiame meilės Sakramente visoms būtybėms nurodo tikrąją jų vietą: jos supa Tave – vienos arčiau, kitos labiau nutolusios – pagal tai, kaip jos sugeba mylėti ir kaip jos iš tikrųjų myli. Jos yra tam, kad Tave rodytų, Tave apsuptų, kad Tu jas patrauktum. Tu esi centre ir viskam skleidi savo tobulinantį poveikį.
*********
Tu esi pas mus, Tu nori pas mus būti, – todėl šis Sakramentas yra subtyli mūsų laimė. Laimė, kad esi pas mus, kad mus myli ir pažįsti. Kad nori būti pas mus. Kad mes taip labai Tau rūpime. Kad mes galime būti su Tavimi, kaip buvo kadaise Tavo mokiniai…
Viešpatie, tai žinoti jau pakanka, kad pradėtume po truputį suprasti šį Sakramentą – meilės ir artumo paslaptį. Jei mes ateiname pas Tave tiesiog pabūti, – reiškia, kad išgirdome Tavo kvietimą. Tu esi pas mus, ir mes privalome mokytis būti pas Tave.
*********
Šiame Sakramente Tu esi toks, kokį Tave galėjo išvysti Marija Magdalietė Velykų rytą. Toks spindintis, atsimainęs, džiaugsmingas Tu pasiruošęs mums apsireikšti, jei tik mūsų širdys pasiruošusios Tave priimti.
Mes žvelgiame į Ostiją ir regime Tave: Tavo didybę, Tavo liepsnojančią Širdį, kuri visus patraukia prie savęs… Šis Velykų rytas niekad nesibaigia, bet visuomet išaušta iš naujo.
Štai Sakramento garbinimas: pas Tave ateiti, būti su Tavimi, su tikėjimu žvelgti į Tave visoje velykinėje didybėje.
*********
Viešpatie, kai mūsų tikėjimas tampa brandus, – o bręsta jis tik per Tave, nes jei nuo pirmojo tikėjimo žingsnio mes laikomės Tavęs – tada mūsų namai būna ten, kur yra koncekruota Ostija. Tada mes norime ne tiktai priimti Tave eucharistinėje puotoje, bet ir Tave garbinti, pasilikti pas Tave.
Viešpatie, Tave garbinti ir Tau melstis reiškia atverti Tau širdį. Žvelgti į tave su visišku atsidavimu, įsiklausyti į Tavo paslaptingą balsą, prabylantį mūsų sielos gilumoje. Tave garbinti reiškia užleisti Tau vietą. Ir karštai trokšti, kad Ostijos kalbą, Tavosios meilės žodį, suprastų visas pasaulis.
*********
Viešpatie, Tu esi tarp mūsų begalinėje didybėje. Tu visą laiką esi Tėvo dešinėje, dieviškosios galybės pilnatvėje.
Kas tikėdamas žvelgia į Ostiją, regi ir Tavo dieviškąją didybę. Tu pagerbi mus savo didžiu artumu. Galbūt mes dar esame nepakankamai tyri, kad suprastume šią didžią garbę. Kad tu esi mūsų miestuose ir kaimuose, mūsų bažnyčiose ant mūsų altorių. Kad mes galime statyti Tau namus. Kad Tu visada pas mus gyveni ir kasdien atnaujini mums savo buvimą. Kad Tavo Didybė vienijasi su mumis. Ir dar, Viešpatie, kad Tu mus visada pakenti…
*********
Viešpatie, Tu esi didžioji tyla, prieš kurią turi nutilti visoks triukšmas: mūsų triukšminga širdis nusiramina Tavyje, susikaupia Tau ir vėl sugrįžta į save. Tavo atsakymas į balsų chaosą mumyse yra didi tyla, o ta tyla – tai Tu pats. Skaisti, meilės kupina tyla, trokštanti, kad mes ją priimtume, ja kvėpuotume. Tave garbinti galime tik tada, kai esame į Tave atsigręžę. Kai mes leidžiame Tau mus apimti ir užvaldyti. Kai Tu gali paliesti, atverti ir pripildyti mūsų širdį. Kai mes nurimstame…
*********